Keliabendris

Keliabendris (Попутчик)

Už lango žybčiojo miškeliai, vakarėjo.
— Galiu? — Kozonino kupe kaimynas, apkūnus, mielas vyras, išsitraukė iš kišenės pypkę.
— Prašau, — atsakė Kozoninas. Jis jau galvojo apie miegą, bet keliabendris (prisitatęs Pavlu Jegorovičiumi Britancevu) tarė:
— Ar žinote šios pypkės istoriją?
— Kokią istoriją — papasakokite, prašau, — atsiliepė Kozoninas.
— Reikalas buvo toks. — Britancevas braukė degtuką, letai pradėjo rūkyti. — Klausykite… Buvau aš kartą viename miestelyje. Visus savo reikalus jau sutvarkiau, pažįstamų ten neturiu. Galvoju, pasivaikščiosiu po miestą. Vaikštau. Žiūriu — maža tokia parduotuvėlė. Įėjau. Už prekystalio — jauna blondinė, o prekystalyje, po stiklu — pypkės. Galvoju, gal nusipirkti? Stoviu ir bandau išsirinkti. Blondynė tyli, šypsosi. Išsirinkau, einu prie kasos, duodu pinigus kasininkei, vyresnio amžiaus moterei. Ji man čekį duodą, aš jį perduodu blonynei. „Įpakuoti?” — klausia ji. „Įpakuokite” — atsakau. Blondynė įvynioją pypkę į poperių ir perduoda man. „Ačiū” — sakau aš, išeinu iš parduotuvės. Ir štai, ta pati pypkė…
Britancevas neįprastu žvilgsniu pažiūrėjo į Kozoniną.
Kozoninas bandė įsitaisyti patogiau. „Neatidžiai klausiau, velnias”, — pagalvojo jis ir atsakė:
— Labai įdomu. Taip…
Britancevas nusišypsojo.
— Gerai, papasakosiu jums dar vieną istoriją.
Jis užsimerkė, susimąstė.
— Sėdžiu aš namuose, žiūriu televizorių, staiga skambutis į duris. „Na galvoju, reikia atidaryti”. Atidarau, ten nepažįstamas vyras. „Jūs Britancevas?” — klausia. „Aš” — atsakau. „Telegramą jums atnešiau, pasirašykite”. O aš be akinių nematau — liejasi viskas. Einu į kambarį, akinių pasiimt. Vyras koridoriuje stovi, laukia. Radau akinius, pasirašiau. Vyras man telegramą atidavė ir išėjo… Na kaip?
Britancevas vėl neįprastu žvilgsniu pažiūrėjo į Kozoniną.
— Na, o kas toje telegramoje? — paklausė Kozoninas.
— Koks skirtumas? — mielai atsakė Britancevas. — Aš jau nebeprisimenu, tikriausia atvažiuoja teta, ar šiaip sveikinimas.
— Taip, taip, — skubančiu balsu atsakė Kazoninas, — labai šauni istorija, labai…
Jis čiupo dantų šepetuką, rankšluostį ir išlėkė iš kupe. Ilgai stovėjo koridoriuje, klausėsi kaip triukšmauja traukinio ratai. Kai visai nusiramino, įžengė į kupe.
Britancevas sėdėjo toje pačioje pozoje, veido išraiška buvo tokia pati. Kozoninas staigiai įšoko į lovą.
— Kol dar neužmigote, papasakosiu dar vieną istoriją…
Kozoninas užtilo.
— Einu aš šalia nedidelės kirpyklos, žmonių nėra. Tai ir sumaniau nusiskusti. Užėjau ir iš karto pas meistrą. „Kirpsimės?” — meistras klausia. „Ne, tik nuskusti” — atsakau. Jis man putomis žandus ištepė, paskui skustuvu pasidarbavo. Paskui vėl muilu, skustuku. Kompresą padarė, odekolonu papurškė — viskas kaip ir turi būti. „Mokėkit į kasą” — sako. Aš užmokėjau į lauką išėjau… O kaip aš batus remontuoti nešiau!
Kozoninas išbėgo į koridorių.
Jis grįžo kai Britancevas jau miegojo.
Ryte Kozoninas pabudo dėl triukšmo, Britancevas ėjo prie išėjimo.
— Pavelai Jegorovičiau! — sušaukė Kozoninas. — Kokia Jūsų profesija?
— Aš rašytojas! — išdidžiai tarė Britancevas, — Aš turiu ką papasakoti žmonėms…

Eduard Dvorkin (Карусель 1989)

P.S. Patarimas blogeriams, bebūkit dar vienais Britancevais, nors dažnai pats toks būnu 😉