Lietuviai vokiškame McDonalde

Neramiajame Michendorfo autobane yra įsikūręs niekuo neypatingas McDonald‘s restoranėlis, į kurį dažnai užsuka magistrale važiuojantys įvairių šalių keliautojai, tarp kurių pasitaiko ir tautiečių – lietuvių. Tad būtent apie juos aš ir kalbėsiu šį kartą.

Kuo gi tie lietuviai tokie ypatingi, kad nusprendžiau apie juos rašyt? – pabandysiu paaiškinti. Ateina, reiškias, į tą McDonaldą keturi jauni žmogeliai – dvi merginos, du vaikinai. Neypatingai švarūs ir tvarkingi, bet gana linksmi. Valgyti kaip mat jie čia net nesiruošia, vienintelis tikslas pasikrauti savo išsikrovusią techniką ir keliauti toliau. Tad iš karto prasideda rozečių paieška, lydima garsiais šauksmais „O! Radau“ ir „Ė! Dar čia viena yra“. Gana greitai randami energijos šaltiniai iPhone‘ams, dviejų branduolių Samsung ir LG telefonams, veidrodiniam fotoaparatui ir aukštos raiškos vaizdo kamerai. Kai kurie prietaisai nemandagiai prijungiami visai prie pat pietaujančių vokiečių ir belgų. Užimamos beveik visos pastate esančios rozetės ir jaunimas pradeda nuoširdžiai ir garsiai džiaugtis nemokama elektra visai nesusimastydami, jog kam nors trukdo. Įkrovimas reikalauja laiko, todėl lietuviai ima ieškotis vietos kur galėtų prisėst. Išbandomi beveik visi laisvi staliukai kol randamas optimalus variantas, kad stalas būtų ne per aukštas, kėdės ne per kietos. Pasėdėjus gerą pusvalandį, per kurį aptariamas visų lankytojų valgomas maistas ir drabužiai jaunimas visgi susigalvoja kažką nusipirkt ir sau. Jie ilgai stovi prie kasų ir renkasi kažko pigaus ir daug. Galiausiai jie apsistoja ties mėsainiais ir pieno kokteiliais. Mėsainiai jaunimui pasirodo per maži ir ne tokie gražūs kaip pavaizduota paveikslėlyje, tad tai iš karto yra pranešama personalui. Jauna pardavėja vokietė tik nejaukiai nusišypso nieko negalėdama pakeist ir nepatenkintas ketvertukas nueina prie savo staliuko, kur ragauja vieni kitų maistą aršiai reikšdami, kad braškinis kokteilis daug skanesnis už šokoladinį. Valgydami mėsainius lietuviai retkarčiais sušunka „Deutschland“, „Achtung“ ir „Hitler Kaput“, kad pritapti prie vokiškos aplinkos, o paskui pradeda juoktis ir mosikuoti dešine ranka taip reikšdami pagarbą neva tai Romos imperatoriui ar kam nors dar kitam. Vėliau vienas iš jų pradeda visus fotografuoti savo išmaniuoju telefonu, kuris jau kiek pasikrovė. Pasiūlymas nusiųsti nuotraukas MMS žinute draugams į gimtinę sutinkamas kaip didžiausio masto idiotizmas. Ir tiesa, pirkti aparatą už kelis tūkstančius yra vienas dalykas, o mokėti keliasdešimt centų už žinutę – visai kitas – kvailas ir jokia logika nepaaiškinamas reiškinys.. Paskui fotografuoti pradedama sunkiąja artilerija – veidrodiniu fotoaparatu su blykste, kuri akina aplinkinius. Tačiau jaunimas juokiasi ir džiaugiasi geresne kokybe. Dauguma nuotraukų per daug eksponuotos ir neryškios, bet jeigu jos darytos su didesniu aparatu – vadinasi geresnės. Aptarus kaip kas šiąnakt miegojo ir sužalotą lankytojo iš Olandijos ranką lietuviai sumasto nusipirkti ką nors daugiau ir rimčiau. Šįkart prie kasų tautiečiai stovi kur kas ilgiau. Jie verčia pardavėjus prisiekt, kad tai ką jie pirks tikrai bus skanu ir daug, kad atrodys kaip paveikslėlyje, kiekvienas patiekalas aptariamas po kelis kartus, susidariusi nemaža eilė lietuvių nei kiek nejaudina, juk jie daro gera Vokietijos ekonomikai pirkdami čia – vadinasi visi kiti gali ir palaukt. Nusipirkę kolos lietuviai pradeda nerimaut, kad stiklinė tuščia, kai jiems paaiškinama, kad mokama tik už puoduką, o piltis jie gali patys kiek nori, jaunimą aplanko tikras nuoširdus ir nepakartojamas džiaugsmas. Jie pradeda juoktis ir šokinėti vietoje, o taip pat garsiai šaukti kitame užkandinės gale esantiems draugams šią malonią žinią. Tad nusprendžiama nusipirkti tik vieną stiklinę, pasiimti keturis šiaudelius ir gerti kartu. Visą kitą laiką jie tuština ir vėl pripildo stiklinę gerdami vis daugiau ir daugiau. Valgydami mėsainius ir bulvytes draugai pusę maisto išbarsto aplinkui, nes kaskart siuntinėja jį ratu paragauti kaimynui. Tačiau vėliau viskas yra surenkama nuo grindų ir suvalgoma, juk už tai sumokėti pinigai, o pinigai gaunami sunkiai dirbant. Bebandant perduoti kaimynui mėsainį, ant stalo yra išpilama pilna kolos stiklinė, kas lydima garsiu juokų ir plojimais. Tačiau paskui ji pripildoma vėl ir linksmybės tęsiasi. Galiausiai, kai kiekvieno pilve atsiranda mažiausiai po tris litrus įvairiausių gėrimų, yra nusprendžiama, kad jau laikas nustoti gert ir reikia pilti kolą į buteliukus po stalu. Tokiu būdu pripildomi dar du dvilitriniai buteliai, kurie nepastebimai slepiami į kuprines. Tualetas McDonalde kainuoja net septyniasdešimt euro centų, kas jaunimui pasirodo brangu, tad sugalvojama tiesiog lakstyti į miškelį. Kaskart grįždami lietuviai paskelbia, kad sutaupė dar septyniasdešimt euro centų, kas skaičiuotuvo pagalba paverčiama į litus ir aptariama ką už tiek galima būtų nusipirkti gimtinėj. Pabaigę valgyti ir gerti jie pradeda dainuoti liaudies dainas, nes vokiečiai privalo išgirsti nuostabius lietuviškus balsus. Sužinoję, kad užkandinėje yra dušas sumąstoma juo pasinaudoti, merginos nusiperka raktą ir eina maudytis kartu, nes mokėti po tris su puse euro kiekvienai yra brangu ir kvaila. Tuo pačiu duše galima pasifotografuoti ir padarytas nuotraukas įsikelti į socialinį tinklą, kad jas matytų visi draugai ir nedraugai. Kol merginos maudosi vaikinai aptarinėja jų fizinius duomenis, vėliau kalba užeina apie tai, kad McDonaldo maistas labai nesveikas ir prastas. Kai visai turima technika baigia krautis draugai visgi palieka nelemtą užkandinę, palikę krūvą šiukšlių ant stalo.

Jauna pardavėja visgi drįso paklaust iš kur gi šie žmonės. Jai buvo atsakyta trumpai, bet nenuoširdžiai – „Russland, frau, Russland“ – ir teisingai, nereikia juodinti gimtojo krašto.