Dviračio skambutis

bicycle bell @ mario bellavite

Dviratis su skambučiu šiais laikais tapo gana retas dalykas. Vieni teigia, kad tai būtinybė, o kitiems tiesiog nusispjaut. Asmeniškai aš dar turiu tokį mandrą prietaisą kaip skambutį. Nors ir naudoju jį retai aš visada pritardavau tai žmonių daliai, kurie mano, jog skambutis yra būtinas dviračio atributas. Tačiau po vakarykščio pasivažinėjimo pradėjau abejoti.

Vilniaus centre dviratininkų takų galime rasti ganėtinai daug palyginus su užmiesčiu. Kadangi labiau mėgstu prasinešt po pievas, pelkes ir plentus, nei trintis mieste tarp žmonių masių, tai dviratininkų takai man yra retenybė. Gerai kai dar bent šaligatviai yra, nes kartais ir keliuku, kur mašinos „skraido“, pavažiuot tenka. Romantika 🙂 . Tai va, išsiruošiau vakar Antavilių ežero aplankyt.

Kelias nelabai ilgas, laisvai galima per 40 minučių nulėkt, tačiau ir nelabai malonus – senas asfaltuotas šaligatvis, kur dėl didelių duobių kiekio neįmanoma normaliai įsibėgėt. Gana greit pasiekiau ir patį Antavilių miestelį (ar rajoną, gyvenvietę…). Ten kelias jau ganėtinai geras, nuo kalniuko galima virš 40 km/h išspaust. Tačiau šaligatvių ten nėra. Žmonės, dviratininkai ir automobiliai juda vienu bendru keliu.

Važiuodamas kelioliką kilometrų per duobes kalniukas su gera danga pasirodė tikru lobiu, kurio negalėjau praleist. Lekiu aš tuo keliu, žiūriu žmogus prieky eina. Pralenkiau jį dideliu greičiu. Išart į galvą šovė mintis, kad jei žmogus bent kiek būtų pakeitęs savo krypti, aš jį partrenkčiau – susižalotume kartu. O štai jau priešais mane ir apkūni moteriškė žygiuoja. Dėl visą ko iš tolo perspėjau ją dviračio skambučiu. Tačiau įvyko netikėtas dalykas. Vietoj to, kad ramiai žengt į pakelę ir praleist mane, moteriškė išsigando ir pradėjo blaškytis tai po kairę, tai po dešinę. Ne ypač linksma situacija 😀 . Pradėjau stabdyti, bet jau buvo per vėlu ir vairu kliudžiau jos ranką. Susimėtė vairas, vos sugebėjau išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti. Tuoj pat išgirdau porą „gražių“ žodžių į savo adresą. Ironiškai gavosi. Neskambinęs skambučiu ramiausiai aplenkiau žmogų, o perspėjęs iš tolo vos nesužalojau.

Dabar man skambutis yra toks prietaisas, kurį naudosiu tik gerai prieš tai pagalvojęs. Padariau išvada, kad matant žmogų geriau pristabdyt, nei gąsdint skambučiais ar pasikliauti likimu 🙂