Sietuvos kūlgrinda: pelkių takais, juodais purvais

Kūlgrinda – tai netik lietuviško folkloro muzikos grupė, tai slaptas akmenimis po vandeniu klotas kelias, kuriuo mūsų protėviai keliaudavo besislapstydami nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Spėjama, kad Sietuvos kūlgrinda dabartinių Varnių pelkėse galėjo būti pastatyta dar 13-tame ar 14-tame amžiuje ir jungė kelias gyvenvietes. Tai unikalus ir labai man įdomus statinys. Iš viso išliko trys Sietuvos kūlgrindos atkarpos. Teko praeiti viena iš jų.

Bristi per kūlgrinda geriausia basiems ir be kelnių. Giliausiose vietose pelkė gali siekti iki juosmens, o juodos spalvos purvas tankiai aplimpa įklimpusias kūno dalis. Drabužius išvalyti gana sudėtinga, avalynė gali susigadinti nepataisomai. Netoli įėjimo galima rasti senų rūbų ir batų sąvartyną, kurių savininkai suprato, jog paprasčiau išmesti nei valyti. Tad apnuoginkime kojas ir paaukokime jas pelkei ir uodams.

Kūlgrinda prasideda išmindžiotu purvo takeliu. Kojos smenga į juodą masę, kuri skverbiasi tarp pėdų pirštų ir tvirtai įsitaiso panagėse.

Kuo toliau, tuo platesnis keliukas ir giliau į pelkėtą mišką. Užuodę žmogaus iškvepiamą anglies dvideginį lyg iš niekur pasirodo uodų ir musių pulkai. Tenka aršiai kovoti už išlikimą.

Paėjus toliau į gilumą purvo keliuką keičia užpelkėjęs vanduo. Įkišus kojas ir prasiskverbus pro dumblo sluoksnį pėdomis galime pajausti akmenimis išklotą dugną. Tai ir yra kūlgrinda! Besiliečiant kojomis su istorija judame toliau.

Artėjame prie kūlgrindos vidurio. Čia pelkė jau siekia maždaug iki juosmens.

Prieiname Sietuvos kūlgrindos pabaigą. Užpelkėjusio vandens vaizdą vėl pakeičia juodas purvas. Jau pradeda tinti uodų išgeltos kūno vietos.

Prie kelio pabaigos galime rasti takelį prie „Milžinų maudyklės“. Tai iš medinių lentų paklotas takas, per kurį galima kirsti pelkę nesušlapus kojų. Tačiau eiti reikia greitai ir energingai mosikuojant rankomis, nes uodų spiečius niekur dingti nežada.

Kitoje pusėje mūsų laukia pievelė. Tačiau tą pievelę pereiti yra sudėtingiau nei atrodo. Kelią užstoją neaukšta tvorelė, paprasčiau tariant prie medinių stulpelių pritvirtinta viela. Daugelis iš mūsų skaitėme, kad kalėjimuose ar įvairiose ne civiliams skirtose objektuose yra naudojamos elektrinės tvoros, tačiau tas faktas, kad kažkokiam kaimietiškam nevispročiui atėjo į galvą mintis saugoti savo žemės lopinėlį paleidžiant fazę per vielą Varnių regioniniame parke, draustinyje, kur lankosi ir poilsiauja turistai, dažnai ir su mažais vaikais, yra nesuvokiamas dalykas. Mano riksmas garsiai nuaidėjo per pelkes ir miškus, o kontaktą su vielą turėję pirštai skaudėjo dar geras tris dienas. Jei besilankydami šioje vietoje netyčia bagažinėje turėsite reples arba žirkles metalui – atkeršykite už mane.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 8/10
Atmosfera: 8/10
Artefaktai: 0/10
Ar verta eiti: Verta