Pasivaikščiojimas Vasaros gatve

Paskutinę žiemos dieną slampinėjau Antakalnio apylinkėse. Pasivaikščiojimui pasirinkau pietinę mikrorajono dalį. Praėjau beveik visais metų laikais pavadintas gatves: Rudens g., Pavasario g., tačiau šįkart pristatysiu Vasaros gatvę, kurią iš dalies galima priskirti prie apleistų vietų.

Vasaros gatvė – tai Vilniaus folkloro dalis, reiškianti psichiatrinę ligoninę.

Pavyzdžiui:

A: Žinai, vakar lipau į kanalizaciją ir gerai sušlapau.
B: Eik tu sau! Netyčia įkritai?
A: Ne, lipau ten dėl įdomumo.
B: Tai tau jau laikas apsilankyti Vasaros gatvėje…

Ir iš tiesų tokia įstaiga ten yra, bet kur kas smulkesnė už Naujos Vilnios gydyklą, o pati gatvelė primena nykstantį kaimą arba nedidelį miestelį.

Ties sankirta su Olandų g. stovi archajiško tipo Maxima, prie kurios renkasi abejotinos reputacijos kontingentas. Netoliese Petro ir Povilo bažnyčia, Karo muziejus.

Kitoje gatvės pusėje stovi dviaukščiai namai, atrodantys lyg būtų apšaudyti. Jei man priminė Kroatijoje matytus pastatus, nukentėjusius per Jugoslavijos karą. Gana depresyvus vaizdas.

Pačia Vasaros gatve tipena vien senyvo amžiaus žmonės. Kartais prabėga charizmatiški jau anksčiau minėtos gydyklos pacientai.

Beveik visur vien seni, vos pastovintys, mediniai namukai. Kaip keista, 5 – 10 minučių važiuojant mašina – ir Jūs jau miesto centre, o čia viskas užmiršta.

Kai vos tik pradėjau fotografuoti, prie manęs priėjo netoliese gyvenantis senyvo amžiaus vyras ponas Juozas (taip jis iškart prisistatė) ir paklausė ką čia darau. Jau tikėjausi išklausyti dar daugybę tradiciškai užduodamų klausimų „kas aš toks?“, „kas man leido?“, „kokiems tikslams?“ ir t.t. bet kaip bebūtų keista visų šitų iki kaulų įgrisusių frazių neišgirdau. Mes tiesiog pradėjome kalbėtis ir net labai įvairiomis temomis. Pradedant tuo, kad daktaro laipsnį neturinčius gydytojus vadinti daktarais nevalia, baigiant kaip pono Juozo pažįstamas Antanas dirbo Schutzmannschaft’ininku Antrojo pasaulinio karo metu. Pašnekovas buvo tikrai įdomus ir su didelę gyvenimiška patirtimi. Net nepastebėjau kaip prabėgo beveik dvi valandos. Galiausiai maloniai atsisveikinome ir išėjome savo keliais. Aš fotografuoti toliau, o ponas Juozas parduotuvę.

Kuo toliau – tuo mažiau civilizacijos požymiu. Aplinkui aukštos kalvos, supuvusios medinės tvoros ir nebegyvenami namai. Tiesa benamių taip pat nematyti.

Vieno iš namų viduje. Stogo kaipmat jau nebėra.

Ant kalno viršūnės stovi didelis, kadaise buvęs gražus, medinis namas, paliktas likimo valiai. Apačioje dar gyvenamas namukas, tačiau su suskilinėjusiomis sienomis ir tikriausia kiauru stogu.

Šalia dar vienas medinis namas. Tikriausia viename iš tokių ir gyvena pats ponas Juozas. Tačiau nė žodžio apie mažas pajamas, prastas gyvenimo sąlygas ir šiaip nusiskundimu gyvenimu aš neišgirdau. Nepatenkintu Antakalnio pensininku jo nepavadinsi. O juk čia gyvenantys žmonės net neturi normalaus vandentiekio.

Pro pravirus vartus užėjau ir į pačią psichiatrinę gydyklą. Viduje vyksta korpusų renovacija, tačiau pagrindinis pastatas kol kas stovi nepaliestas.

Grotos ant langų, kad ligoniai nepabėgtų, nors paprasčiau būtų tiesiog užrakinti pagrindinius vartus.

Sandėliukas ligoninės teritorijoje.

Iš ligoninės pajudėjau į pagrindinį apleistą kiemą šioje gatvėje.

Tądien mane visur pasitiko praviri vartai.

Kieme daug išmėtytų daiktų, kačių ir šunų pėdsakų, paliktų ant sniego.

Čia yra ir batų ir dėžių buteliams ir automobilių vairų.

Pagrindinis namas. Į vidų eiti nedrįsau. Visų pirmą atrodo, kad jis gali griūti bet kuriuo momentu, visų antrą išskyrus šiukšles ir lentų nuolaužas viduje nieko daugiau būti negali.

Daiktų kalnai prie įėjimo.

Dar pora vairų.

Savo kelionę užbaigiau nusileidę prie Saulės kapinų ir Vilniaus VST skyriaus.

Šįkart apsieisiu be tradicinio vertinimo, nes tai jau būtų per daug subjektyvu. Bet pasivaikščioti visų trijų metų laikų gatvėmis ir apylinkėse esančiuose miškuose patariu visiems.

P.S. Visus su pavasario pradžia 🙂


2012-03-01

Atsakymai į “Pasivaikščiojimas Vasaros gatve”: 8

  1. parašė:

    Ir dar reikia pridurti, kad visi gyvenantys tose lusnose yra vos ne milijonieriai, nes zeme ten labai brangi.

    • Polububijus parašė:

      Tas tiesa 🙂

      • Giedrius parašė:

        ten gyvenu visa gyvenima, bet kazkodel ne milijonierius. Milijonieriai is lusnu i namus senai persistate, apsilankykite Vasaros g. gale isitikinsite. O tas kas dar lusnos arba ubagas, arba paveldas su kuriuo nieko neleidzia daryti ir reik gyvent kaip palapinej. :).

  2. Raminta parašė:

    Sveiki, noreciau parasyti keleta zodziu tinklapio autoriui. Be galo zaviuosi jusu veikla. Nuo vaikystes domejausi aplaeistais, senais pastatais ir iki siol svajojau zvilgtelti I vidu. Siandiena, netiketai atradusi jusu informacini puslapi, pajauciau lyg dalis mano viso gyvenimo svajones isipylde. Vienintelis nusivylimas tame, kad originaliu pastato detaliu yra islike labai mazai. Atsiprasau uz lauzyta lietuviu kalba.Aciu, Raminta

  3. destroyeris3000 parašė:

    nestumk ant tos maximos :D. bent kart per dieną ten nueinam apsiprekinti, nes visai prie šulios. reiks būtinai ten nuvaryt.

  4. Agne parašė:

    Ieskodama info radau sita blog’a:) liudna, kad net pries pora metu rasant toki straipsni buvo galima pateikt foto ir info apie autentiskus namus stovincius pavasario/saules ir taip pat vasaros g., o dominuoja tik siukslyno foto:) Gyvenu cia virs 20metu ir pensininkai gyvena didziausiuose namuose, juos atsirestaurave ir geriau turbut nei dauguma jaunu seimu aplink:) o vietoj sito siukslyno jau baigiama atstatyti toki pati nama pagal pavelda:) linkiu kituos epasivaiksciojimuose parodyti daugiau nei kalna daiktu, senu vairu ir siuksliu 🙂 sekmes

    • Polububijus parašė:

      Autentiški atkurti namai nėra man įdomus dalykas, lankausi apleistose vietose jas fotografuoju ir skelbiu šitam bloge. Jeigu norite parodyti savo gatvę iš kitos „gerosios“ pusės, visada tai galite padaryti. Aš parodžiau taip kaip mačiau. Prieš kelias dienas vėl vaikščiojau Vasaros gatve. Jos gale prie garažų žmonės tikrai apsitvarkę ir gyvena gražiai pertvarkytose ar perstatyose namuose. Gatvės pradžioje kaip buvo šiukšlynas – taip ir liko, tiesa kiek mažesnis. Žmonės pradėjo autentiškus namus renovuoti dsp plokštėmis kai pamačiau nežinojau ar verkti, ar juoktis.

  5. rytis parašė:

    Vasdaros – 5 tai atskiras pasaulis, neegzistuojanti salis, apie kuria zino tik ‘maciusieji’. Tie, kurie ten liko, liko amzinai. Bet ju niekas neprisimins, tik jie patys ir keli balandziai.

Komentuoti: Polububijus Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *