Kaip aš kanalizacijoje maudžiausi

Kanalizacijos šulinys. J/B juosta. 2011 ruduo.

Visai neseniai tiek Nieko Naujo, tiek Pamiršta.lt pasirodė labai įdomūs įrašai apie lietaus nuotekų kolektorių Žvėryne. Nuotraukos prie įrašų – įspūdingos – ledo karalystė, sustingusio vandens stalaktitai. Tai mane taip sužavėjo, kad nutariau nueiti ir pats. Juk greitai visas grožis ištirps ir teks laukti kitos žiemos. Siūlau susipažinti su nuorodų turiniu, kad suprast ką tikėjausi pamatyti. Deja, viskas vyko kiek nesuplanuotai.

Lauke pliusinė temperatūra, smarkiai lyja, šlapdriba, bet juk toks nemažas ledas neištirpsta per dieną(?), tuo labiau Neries kraštai vis dar apledėję. Reikėjo tik susirasti tinkamus drabužius. Paprastai į apleistas vietas vaikštau apsirengęs kasdieniškai, bet sumaniau pasipuošt. Užsivilkau karinį, angliško tipo, žalios spalvos megztinį su antpečiais, pagamintą iš vilnos. Užsidėjau seną Krašto apsaugos tarnybos striukę, kurioje net numatyta kišenė šovinių dėtuvei. Į kelnes įsivėriau blizganti savanorių diržą su Vyčiu. Ant galvos užsimoviau žibintuvėlį su diržiukais, kad turėčiau laisvas rankas. Radau seną, bet ne ypač kokybišką, military stiliaus kuprinę. Užsismaukiau žalius guminius batus. Ką čia ir bepridursi – tikras stalkeris! Tik AKMo, kabančio ant peties, ir tetrūksta iki laimės. Galima su visišku vidiniu pasitenkinimu judėti kanalizacijos link.

Fotoaparato su savimi neėmiau. Kai jau du viską įamžino trečiam nėra ką veikt. Nuėjau taip sakant su laisvomis rankomis. Prie įėjimo į kolektorių mane pasitiko keistas vaizdinys. Kanalizacijos viduje ledas vis dar pakankamai didelio storio, virš 20 centimetrų, tačiau ties grindimis jis spėjo ištirpti – dideliu greičiu teka srauni lietaus vandens srovė. Taigi atrodo viskas kaip sluoksniuotas pyragas. Iš viršaus ertmė kur telpa pasilenkęs žmogus, tada storas ledas ir tekantis vanduo po juo. Į pačią kanalizaciją įeiti buvo sunkoka, vanduo ištirpino ledą ties upės krantu, teko pagaliu tikrinti vandens gylį. Vietomis jis buvo kelių centimetrų, o kai kur ir iki juosmens. Kažkaip sugebėjau užsiropšti ant ledo ir įsijungti savo šūstrą žibintuvėlį, pritvirtintą prie galvos. Pradėjau negreitai, susilenkęs per pusę, judėti pirmyn, kuprine brozdindamas per pažaliavusias kolektoriaus lubas. Jausmas buvo geras, širdis plakė vis labiau kai galvojau kaip lipsiu kopetėlėmis į kitas požemines patalpas ir išlipsiu Narbuto gatvėj iš kanalizacijos liuko. Tolumoje girdėjosi besiliejančio vandens masės. Kuo toliau ėjau, tiksliau šliaužiau, tuo garsas vis stiprėjo. Tas skambesys man priminė tą, visus vidurius krutinantį, traukinio garsą, sėdint Naujos Vilnios traukinių tilte. O matomumas vis prastėjo. Į veidą pradėjo skristi labai smulkūs lašai, galima sakyti vandens dulkės. Jos sudarė tarsi sieną pro kurią įžiūrėti kas yra toliau beveik neįmanoma net su maksimaliai įjungtu žibintuvėliu. Nemačiau net ištiestos savo rankos pirštų. Netikėtai ledas po mano kojomis baigėsi. Toliau teko eiti jau prieš sraunią srovę. Laimei guminiai batai gerai apsaugojo mane. Praėjau dar kažkiek ir įžiūrėjau, kad beveik priėjau labai aukštą patalpą. Iš lubų liejosi nebe vandens dulkių, o jau gryno vandens siena. Nemačiau ar tas vanduo krenta tik prie įėjimo iš tunelio į patalpą ar visame patalpos plote. Vienintelis būdas – eiti pirmyn ir patikrinti… Žengiau nedidelį žmogui žingsnį (žmonijai taip pat neką didesnį), galima sakyti pranėriau pro vandens sieną ir aukščiau nei iki kelių įklimpau į šlapią ir labai šaltą lietaus vandenį. Mano guminiai batai tučtuojau prisipildė iki viršaus, o ant galvos ėmė lietis kaip iš kibiro. Pasijaučiau kaip stovėdamas po kriokliu, šaltu kriokliu. Pasiblaškiau patalpoje ir supratau, kad vis tik liejasi čia netik prie įėjimo – visur krentanti ant galvos vandens siena. Kuo greičiau įšokau vėl į tunelį ir su šlapia galva, šlapia striuke ir besiveržiančiu per kraštus vandeniu iš guminių batų ėmiau kuo greičiau nešdintis iš kolektoriaus. Jau išorėje išsipyliau vandenį iš guminių batų ir nelaukdamas pradėjau greitai judėti namų link, gurkšnodamas karštą arbatą su citrina iš termoso, kad visiškai nesušalti ir nesusirgti. Štai toks linksmas pasivaikščiojimas į lietaus nuotekų kanalizaciją.

O dabar išvados ir moralas (kaip be jo?):

• Kolektorius veikia gerai – lauke lietus – viduj vanduo. Kaip ir priklauso.
• Norėjau neįprastų pojūčių – juos ir gavau.
• Telefoną ir iPodą įdėjau į ryžius, kad „ištrauktų“ drėgmę.
• Sena KASP striukė tikrai geras daiktas, net po tokio dušo po ja buvęs megztinis liko praktiškai sausas.
• Karinė apranga automatiškai nepadaro tavęs kietu urban exploratoriumi. Geriau turėt gerą galvą ant pečių ir tai apsaugos nuo netikėtumų geriau už bet kokius drabužius.
• Ir pabaigai – pagalvok! (čia aš sau sakau, jeigu ką. Na ir Jums, jeigu norite.)

Vis tiek kada nors dar ten sugrįšiu.