Apleista sanatorija „Nemunas“ Druskininkuose

Iš karto norėčiau paskelbti nuorodą į išsamų trijų dalių reportažą iš Nemuno sanatorijos, paskelbtą Apleisti.lt. 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.

Daugelis žino apie šį didžiulį dešimties aukštų apleistą viešbutį, stovintį kurortinio Lietuvos miesto Druskininkai centre, kuris jau nuo 2007 metų yra nebenaudojamas ir uždarytas. Tačiau nuvažiuoja iki ten pasižvalgyti ne kiekvienas. Tad ir aš kalbas apie šį objektą girdžiu jau kelis metus, o nusigauti iki ten su šauniąja gangsterių komanda sugalvojome tik dabar. Bet kuriuo atveju gailiuosi, kad nepadariau to anksčiau.

Surasti pastatą mieste nesunku, bet kad patekti į vidų reikia šiek tiek pavargti. Visi pirmo aukšto langai yra gerai užkalti nuo visokiausių nenaudėlių, bet pasivaikščiojus aplink skylę tikrai galima rasti.

Visų pirmą nustebino tai, kad net pirmame pastato aukšte viskas liko beveik nepaliesta. Neapgriautos sienos, neišdaužti langai, (beveik) nesugadinti daiktai.

Ultragarsinės terapijos aparatas su tiksinčiu kaip bomba laikmačiu.

Senovinis seifas. Deja tuščias.

Terapijų kabinetas su pertvaromis tarp gulinčių pacientų.

Apžiūrėję pirmą aukštą labai užsinorėjome ant stogo, tad iš karto patraukėme prie laiptų.
Kol kas išorinės blykstės savo fotoaparatui nesu nusipirkęs, tad iki šiol fotografuodamas tamsesnėse vietose tiesiog statydavau ilgesnį išlaikymą ir pašviesdavau vaizdą su pačios paprasčiausios juostinės muilinės Skina integruota blykste. Būdas ne pats patogiausias, bet blykstelėjus du tris kartus galima išgauti visai patenkinamus rezultatus. Beveik užkopus iki 10 aukšto mano puikioji muilinė išslydo iš kišenės ir nuriedėjo į tarpą tarp laiptų ir lango. Buvo graudu žiūrėt kaip jį ilgai krenta žemyn karts nuo karto padarydama salto ore. Maždaug 5 aukšto lygyje fotoaparatas atsitrenkė į laiptus ir sudužo į šimtus gabalų, kurie lydimi lūžtančios plastmasės garso ir aido nusileido iki pat sanatorijos apačios kur ir liks amžiams. Taip praradau netik pagrindinį šviesos šaltinį, bet ir šeimos relikviją, kuri per savo objektyvą matė pajūrio kopas, Aukštaitijos lygumas, Ukrainos stepes, Čekijos kalnus, Kroatijos salas ir daug kitų neryškių ir neypatingai kokybiškų vaizdų….
Na gerai, nereikia čia dramatizuot, juk puikiai suprantama, kad baterijos įdėtos į fotoaparatą turbūt buvo vertingesnės už jį patį. Tuo labiau, kad namie guli dar viena noname’ine muilinė Premier!

Tik ant stogo supratau ką gi man visas šis pastatas ir jo vaizdai primena. Pripetę. Nežinau ar viešbutį „Polisją“ (ukr. Полісся), ar „Jubilejnyj“ (rus. Дом быта Юбилейный), bet kažką iš tos serijos. Pilkas dangus, tylus užgesęs miestas, apleisto pastato stogas.

Elektriniai lifto varikliai. Kažkas juos jau spėjo paardyti.

Viena iš įspūdingiausiu sanatorijos vietų tai pagrindiniai laiptai.

Kambariai gana monotoniški, visur galima sakyti tas pats. Kartais net užmiršti kokiame aukšte randiesi.

Kitose apleistose vietoje elektros instaliacijos yra išlupamos pirmosiomis dienomis. Čia viskas vietoje.

Medicininiai įrenginiai sukrauti į krūvą.

Senovinė stomatologo kėdė.

Sporto salė.

Rūsyje daug šiukšlių, bet tarp jų pasitaiko ir įdomesnių daiktų.

Tradiciškai erotinio pobūdžio nuotraukos. Jų randų vos ne kiekviename apleistame pastate, kur gyveno žmonės. Pavyzdžiui Vilniaus Žalgirio bazėje arba profilaktoriume Sigma.

Paardytas magnetofonas.

Roots Bloody Roots!!!

Psichiatrinėje ligoninėje:
– Kokia veikla užsiimate laisvalaikiu?
– Šokinėjam į baseiną nuo tramplino. Gydytojas sakė, jei būsime geri, greitu laiku pripils ir vandens.

Stiprintuvas (?)

Vienareikšmiškai vienos dienos yra per mažai, kad apžiūrėti viską šiame milžiniškame pastate. Bet įspūdį jis man paliko didelį, labai didelį. Norėčiau čia grįžt kada nors vėl.

Subjektyvus vertinimas

Vaizdingumas: 10/10
Atmosfera: 10/10
Artefaktai: 9/10
Ar verta eiti: Tikrai verta